„Bili” ūkio alyvmedžių giraitėje kartu su šio ūkio šeimininku
Dabar tai vyksta…žydi alyvmedžiai visu pajėgumu. Gyvenimo kely yra viena tiesa,- žydėti. O šioje tiesoje aš Jums seksiu istoriją #5000 km ypač tyro keliu. Tad, kviečiu į kelionę.
Palikau studijoje savo alyvmedį, žinoma, kaip visada nuoširdžiai atsisveikinusi. Visi praėjusių metų alyvmedžių medžių gabalai buvo nuglostyti ir išmedituoti sėkmingos kelionės intencija. Lekiam į alyvmedžių žydėjimą. Čekija pasitinka geltonų rapsų laukais. O poilsį planuojame Brno miestelyje, jau išbandytame viešbutyje ir kaip praėjusį kartą, apturėjome gražų pasivaikščiojimą po miesto gatveles paskuj Napoleono pėdsakus. Mat ponaitis čia nemažai ant savo žirgo jojęs ir laiko praleidęs buvo.
Nuo Čekijos jau nebetoli mūsų tikslo stotelė. Tad po sočių pusrytėlių, kylam toliau.
Tarsi grįžtume namo. Toks jausmas apima, kuomet jau važiuojame žinomo ir mylimo miestelio gatve. Ir jau linksi mums alyvmedžiai. Važiuojame ir jau kalbamės, „čia to ūkio laukia”, „o, čia jau ži9rėk kaip susitvarkę”….važiuojam kaip kokie ekspertai:) Bet taip miela, kad širdis net apsalsta nuo tokio gėrio vaizdų ir mojančių alyvmedžių šakų. Po dešine paliekam žymią kavinę Pod Pergolo, pravažiuodami linktelim ir jau žinome kur vakarieniausim. Ir štai mūsų COPER’is. Įvažiuojam į miestuką, kuriame atrodo niekas ir nepasikeitę per gerą pusmetį. Smagu, kad ir mažoji jau atpažįsta apylinkes. Žinoma, būtinai reikės aplankyti vaikų žaidimo aikštelę, užsukti į vietinę miestuko parduotuvėlę, aš į bažnytėlę ir….toks jis mažiukas, bet turim ten smagių vietelių jau numylėtų. Atvykstame pas šeimininkus į kiemą ir nešu kudašių tiesiai pas ten augančius alyvmedžius pasisveikinti, kurie mane lydi ir jogoje ir kiekvieną ryto pradžią, o tik po to spaudžiu penketą šeimininkams. Olga, namų šeimininkė, priima mus kaip senus draugus.
Ir kaip tikriems seniems draugams, atneša tris krepšius daržovių ir salotų iš nuosavo daržo. Akys raibsta nuo tokio kiekio žalumos ir šviežumos. Per dvi valandas įveikiame visas daržo gėrybes, susitvarkome žalumynus, pasikepiname špinatus ypač tyrame alyvuogių aliejuje ir turime visai savaitei žalumos.
Kur vakarieniausime jau puikiai žinojome, tad lekiam aplankyti kavinę Pod Pergolo.
Startą griebiam už ragų, naujos dienos rytą. Šios dienos tikslas,- miestelis PIRAN. Kuomet nematai ant kokio žemės lopinėlio stovi, kažkaip net nepagalvoji kokiame žemės rojaus kampelyje gali egzistuoti. Todėl miestelio nuotrauką būtina pamatyti dėdės googlepieštuose vaizduose. Apsilankius geografiniai gražumai susidėlios savaime, o vaikštant gatvėmis architektūriniai vaizdai nukels į romantišką Italijos pakrantę.
5000 km ypač tyro keliu
Dabar tai vyksta…žydi alyvmedžiai visu pajėgumu.
Gyvenimo kely yra viena tiesa,- žydėti. O šioje tiesoje aš Jums seksiu istoriją #5000 km ypač tyro keliu.
Tad, kviečiu į kelionę.
Palikau studijoje savo alyvmedį, žinoma, kaip visada nuoširdžiai atsisveikinusi. Visi praėjusių metų alyvmedžių medžių gabalai buvo nuglostyti ir išmedituoti sėkmingos kelionės intencija. Lekiam į alyvmedžių žydėjimą. Čekija pasitinka geltonų rapsų laukais. O poilsį planuojame Brno miestelyje, jau išbandytame viešbutyje ir kaip praėjusį kartą, apturėjome gražų pasivaikščiojimą po miesto gatveles paskuj Napoleono pėdsakus. Mat ponaitis čia nemažai ant savo žirgo jojęs ir laiko praleidęs buvo.
Nuo Čekijos jau nebetoli mūsų tikslo stotelė. Tad po sočių pusrytėlių, kylam toliau.
Tarsi grįžtume namo. Toks jausmas apima, kuomet jau važiuojame žinomo ir mylimo miestelio gatve. Ir jau linksi mums alyvmedžiai. Važiuojame ir jau kalbamės, „čia to ūkio laukia”, „o, čia jau ži9rėk kaip susitvarkę”….važiuojam kaip kokie ekspertai:) Bet taip miela, kad širdis net apsalsta nuo tokio gėrio vaizdų ir mojančių alyvmedžių šakų. Po dešine paliekam žymią kavinę Pod Pergolo, pravažiuodami linktelim ir jau žinome kur vakarieniausim. Ir štai mūsų COPER’is. Įvažiuojam į miestuką, kuriame atrodo niekas ir nepasikeitę per gerą pusmetį. Smagu, kad ir mažoji jau atpažįsta apylinkes. Žinoma, būtinai reikės aplankyti vaikų žaidimo aikštelę, užsukti į vietinę miestuko parduotuvėlę, aš į bažnytėlę ir….toks jis mažiukas, bet turim ten smagių vietelių jau numylėtų. Atvykstame pas šeimininkus į kiemą ir nešu kudašių tiesiai pas ten augančius alyvmedžius pasisveikinti, kurie mane lydi ir jogoje ir kiekvieną ryto pradžią, o tik po to spaudžiu penketą šeimininkams. Olga, namų šeimininkė, priima mus kaip senus draugus.
Ir kaip tikriems seniems draugams, atneša tris krepšius daržovių ir salotų iš nuosavo daržo. Akys raibsta nuo tokio kiekio žalumos ir šviežumos. Per dvi valandas įveikiame visas daržo gėrybes, susitvarkome žalumynus, pasikepiname špinatus ypač tyrame alyvuogių aliejuje ir turime visai savaitei žalumos.
Kur vakarieniausime jau puikiai žinojome, tad lekiam aplankyti kavinę Pod Pergolo.
Startą griebiam už ragų, naujos dienos rytą. Šios dienos tikslas,- miestelis PIRAN. Kuomet nematai ant kokio žemės lopinėlio stovi, kažkaip net nepagalvoji kokiame žemės rojaus kampelyje gali egzistuoti. Todėl miestelio nuotrauką būtina pamatyti dėdės google pieštuose vaizduose. Apsilankius geografiniai gražumai susidėlios savaime, o vaikštant gatvėmis architektūriniai vaizdai nukels į romantišką Italijos pakrantę.
Bet šiame mieste mano tikslas – druska.