Nesunaikinsit. Vieni deda viltis į knygos lapus, o aš dedu juos į gyvus augalo lapus. Su kiekvienu atskirai ir su visu augalu kartu. Suvienodėjau. Pačiai net šokas. Žinot koks? – rimtis, neliko šypsenos. Nes turbūt tiek prasišypsojus per visas veiklas kiek esu dariusi, jau dingsta šypsena. Galvojat galas? – ne! Atėjo nušvitimas rimtume. Ir ne …

Dabar galvoju kaip neišvirsti iš pado. Tiek skonių, kvapų ir vaizdų, kad net galva sukasi ir nosis iš proto eina, o smegenys nespėja paskuj neuronus reaguoti į esamą aplinką. Dubajus kupinas tikrai visko. O tame „viskas“ dar per kraštus liejasi tai, ką gali gyvai matyti, liesti ir užuosti. Gamtos dovanų oazė – kitaip nepavadinsi. Datulių …