Visa istorija iš mūsų Niam Niam Namų. Dabar ne apie alyvuogę, bet apie dar vieną skanią uogą,- braškę. Tas batonas, kurį su broliu nešdavom merkti į ją jau būdavo pusė sugraužtas kol danešdavom iki namų. Bet merkti vis tiek likdavo ko. Braškė mano vardas. Rimtai. Nieko daugiau kieme taip nevadindavo. Brolis dar dabar pavadina. Ir vyras iš paskos. Kodėl braškė? Kodėl ne stirna dėl ilgų kojų ir lakstymų po medžius su bernais? Bet tik dabar suprantu, kad toks vardas,-medalis. Suprantu, kai savo namuose jau bėgioja dvi augančios stirnos. Braškių kvapas namie yra vaikystė. Ir tikrai aš jų niekada nešaldysiu. Nes tik verdant gali pamatyti tą kylančią putą, į kurią paskandindavam batoną. Skanesnė už pačią uogienę. Užsisvajojusi paleidau tą putą per visus puodo kraštus.Tekėjo kaip šaltinis. O man smagu. Jokio nervo. Nes ir be jokio recepto. Kiek to cukraus? Kiek tų uogų? Vyras susvėrė, aš paguldžiau jas į baltą patalą ir virėm kol uoga pavirto į bombordavą. Ir prasidėjo balzamavimas. Milė (3metai) gavo ilgai lauktų mamos stiklo dažų. Nutepė stiklainius. Mačiau kaip mama slovikus kaitindavo. Pašoviau ir aš į orkatę. Bet ne dėl to, kad iškaitinti, o dėl to, kad Milės piešinukus užkepinti. Gavos nauda dviguba. Ir pasiuto samtis šokti kai reikėjo viską supilstyti. Imu induką, giriu Miliuką už piešinuką ir pilu braškių bombordavą skystuką. Drimba uoga, turškias. Užsuku dangtelį net su maldele. Šiltas indas delne užsikloja lino marle, žguto juostele, čiobrelio ir levandos šakele, apelsino žievele…pakutena nosį kvapų orkestras ir šast į lentyną. Rytą bėgu žiūrėt. Burbulų yra. Tegul bus tai ne rūgėjimas, sakau sau, o ta pati vaikystės puta.
Apie tą putą
Visa istorija iš mūsų Niam Niam Namų. Dabar ne apie alyvuogę, bet apie dar vieną skanią uogą,- braškę.
Tas batonas, kurį su broliu nešdavom merkti į ją jau būdavo pusė sugraužtas kol danešdavom iki namų. Bet merkti vis tiek likdavo ko.
Braškė mano vardas. Rimtai. Nieko daugiau kieme taip nevadindavo. Brolis dar dabar pavadina. Ir vyras iš paskos. Kodėl braškė? Kodėl ne stirna dėl ilgų kojų ir lakstymų po medžius su bernais?
Bet tik dabar suprantu, kad toks vardas,-medalis. Suprantu, kai savo namuose jau bėgioja dvi augančios stirnos. Braškių kvapas namie yra vaikystė. Ir tikrai aš jų niekada nešaldysiu. Nes tik verdant gali pamatyti tą kylančią putą, į kurią paskandindavam batoną. Skanesnė už pačią uogienę.
Užsisvajojusi paleidau tą putą per visus puodo kraštus.Tekėjo kaip šaltinis. O man smagu. Jokio nervo. Nes ir be jokio recepto. Kiek to cukraus? Kiek tų uogų? Vyras susvėrė, aš paguldžiau jas į baltą patalą ir virėm kol uoga pavirto į bombordavą.
Ir prasidėjo balzamavimas. Milė (3metai) gavo ilgai lauktų mamos stiklo dažų. Nutepė stiklainius. Mačiau kaip mama slovikus kaitindavo. Pašoviau ir aš į orkatę. Bet ne dėl to, kad iškaitinti, o dėl to, kad Milės piešinukus užkepinti. Gavos nauda dviguba.
Ir pasiuto samtis šokti kai reikėjo viską supilstyti. Imu induką, giriu Miliuką už piešinuką ir pilu braškių bombordavą skystuką. Drimba uoga, turškias. Užsuku dangtelį net su maldele.
Šiltas indas delne užsikloja lino marle, žguto juostele, čiobrelio ir levandos šakele, apelsino žievele…pakutena nosį kvapų orkestras ir šast į lentyną.
Rytą bėgu žiūrėt. Burbulų yra. Tegul bus tai ne rūgėjimas, sakau sau, o ta pati vaikystės puta.